Dvoros Olexmansky laiškas ir istorija

Žydai
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Sūduvos kraštas garsėjo tautų ir religijų tolerancija. Čia draugiškai gyveno (kartais buityje pasišaipydami ar pasipešdami) lietuviai, lenkai, rusai, vokiečiai, žydai, totoriai. Visoje Paprūsėje, pasienyje su Prūsijos karalyste, vėliau Vokietija gyveno dar nuo K.Donelaičio laikų čia atsikėlę ir gerokai sulietuvėję vokiečiai. Miestuose ir miesteliuose nuo 16 a. iki 19 a. pab. vyravo kitataučiai: lenkai, rusai, žydai. Ypač gausi buvo šios tautos bendruomenė.

19 a. ir 20 a. pr. Sūduvos miesteliuose prekyba ir amatai buvo žydų rankose. Ši kūrybinga ir darbšti bendruomenė paliko ryškų pėdsaką Sūduvos žemėje. O Antrojo pasaulinio karo metais patyrė žiaurų holokaustą, ištisai išnaikinta visa Sūduvos krašto (labiausiai Lietuvoje žydų apgyvendinto) žydų bendruomenė.

„Sūduvos gidas", padedant Vilkaviškio krašto muziejaus direktoriui Antanui Žilinskui, pradeda pasakojimų ciklą apie šios tautos garsius žmones (menininkus, politikus, verslininkus) ir skaudžius holokausto aukų likimus.

Šį ciklą pradėsime tragiška Vilkaviškio žydaitės Dvorakos Alexnansky istorija.

Iš praeities atkeliavusiame mirtininkės laiške begalinis noras gyventi

Apie ką galvoja žmogus, žinodamas, kad netrukus turės mirti? Jeigu tai bausmė už padarytus nusikaltimus, galbūt jis dėl jų atgailauja. Jeigu natūrali gyvenimo kelio pabaiga, galbūt žmogus apmąsto jį ir amžiams atsisveikina su artimaisiais. Tačiau kaip su neišvengiama pabaiga susitaikyti niekuo neprasikaltusiam žmogui, dar ir nespėjusiam suprasti, kas yra gyvenimas... Jūsų dėmesiui dramatiška istorija apie Vilkaviškio krašte gyvenusią žydę. Žinodama, kad yra pasmerkta mirti, paskutinėmis valandomis ji rašė laišką broliui, gyvenusiam Amerikoje. Neseniai šis laiškas pasiekė Vilkaviškio krašto muziejų. Atsirado ir dar gyvų liudininkų, galinčių papasakoti apie tragišką vieno jauno gyvenimo pabaigą.

„Mes ją vadinome Dora"

Žydaitės Dvorakos priešmirtinį laišką perskaičiusi Zina Kumpytė-Krocienė pasidalijo tų tragiškų dienų prisiminimais:

,,Man buvo šešeri metai, kai tėvai į namus Žemaitės gatvėje parsivedė dvi žydų tautybės merginas. Dieną jos slėpėsi po mano lova, o naktį išeidavo pasivaikščioti. Viena jų buvo labai graži, ją vadino Dora. Juodi, glotnūs plaukai su sklastymu per vidurį gaubė pailgą dailų veidą. Mano tėvas mėgdavo lankytis kazino, ir vietiniai pareigūnai jį įspėjo, kad neslėptų žydaičių, nes mirtis gresianti ir jo šeimai. Menu, buvo vėlyvas ruduo, kai mūsų globotinės išėjo į slėptuvę už miesto ribų. Čia jas pastebėjo vienas lietuvis (pavardė redakcijai žinoma) ir apie besislapstančius žydus pranešė vokiečiams. Nuo mirties besislapstančius žydus apsupo vokiečių kareiviai su šunimis ir nusivarė į kalėjimą. Mano motina Dorai ir jos draugei per vokiečių sargybinius įdavė maisto ir šiltų drabužių.

Po keleto dienų vokiečių valdžia pakvietė mano mamą pasiimti žydaitėms perduotus daiktus. Motina daiktų nelietė. Supratome, kad merginų jau nebėra tarp gyvųjų. Tėtis šį laišką į Ameriką išsiuntė tik Chruščiovo ,,atšilimo" metais, apie 1957-uosius."

Į Vilkaviškį iš Izraelio atvykęs žydų istorijos tyrinėtojas Ralfas Selindžeris (Ralph Salinger) Vilkaviškio krašto muziejui atvežė karo nusikaltimus liudijantį dokumentą, 1941 m. lapkričio 11-ąją rašytą žydaitės Devorah Alexnansky's priešmirtinį laišką. Spausdiname jo vertimą iš jidiš kalbos.

„Mano brangus broli Zisala,

Aš palieku tau šį laišką, ir tai bus mano paskutinis laiškas amžiams. Aš rašau šį laišką ir laukiu, kol mane nužudys. Aš noriu palikti tau šį dokumentą, parašytą savo ranka, kuriame aprašytos žydų žudynės. Iš visos mūsų šeimos aš vienintelė likau gyva, viena kaip akmuo aš judu iš laukų į mišką, ir niekas nė piršto nepajudina, kad man padėtų.

Buvo paskelbtas nurodymas, kad tie, kurie slėps žydus, bus sušaudyti. Šis nurodymas yra išspausdintas visuose laikraščiuose. Visi žydai kaimynystėje jau nužudyti. Kaune ir Vilniuje visi žydai jau nužudyti. Vilkaviškyje dar keletas yra likusių, tie, kuriuos slepia.

Aš esu viena iš likusių gyvų, bet aš laukiu savo karčios mirties bet kuriuo momentu. Taip, atėjo laikas, kai mes, žydai, esame naikinami žudikų rankomis. Kaip Dievas gali žiūrėti į mūsų mažų vaikų kančias? Ant vaikų, kuriuos gyvus sumetė į duobes, užmetė granatas. Gerasis Dieve, kaip tu gali matyti tokius dalykus?

Mano brangus broli, tą dieną, kai visi Vilkaviškio žydai vyrai buvo sušaudyti, aš gulėjau ligoninėje. Su chirurginėmis žirklėmis jie išėmė mano negimusį vaiką, mergaitę. Jei mane būtų atvežę dešimt minučių vėliau, aš jau būčiau negyva, taip sakė daktarai. Manau, kad taip būtų buvę geriau.

1941 metų liepos 28 dieną mūsų brangus tėtis, mano mylimas vyras ir mano svainis Shlomo buvo nužudyti, tą pačią dieną žudikai nužudė dar tūkstantį vyrų.

Kai naciai įžengė į Lietuvą, visi žydai turėjo nešioti geltoną žvaigždę ir tučtuojau buvo verčiami dirbti. Vertė juos bėgioti iš vienos vietos į kitą, mušdami kaip šunis be jokio gailesčio. Vyrai buvo atskirti nuo moterų ir laikomi stovykloje.

Pirmąją Rosh Hashanah dieną visos moterys ir vaikai buvo nužudyti. Mūsų seseriai pasisekė, kad ji mirė ramiai namie, ir taip buvo apsaugota nuo siaubingo vaizdo, kai jos vienintelis vaikas buvo žudomas.

Mamos buvo verčiamos nešti savo vaikus prie mirties duobių. Mano brangus Dieve, kaip tu gali matyti žydų skausmą, kai jie buvo naikinami?

Kai tiktai vokiečiai įžengė į Lietuvą, jie žudė visus žydus miestuose, kurie buvo netoli sienos, Vištytyje, Kybartuose, Virbalyje. Taip jie nužudė visus Lietuvos žydus. Tiems pasisekė, kurie yra jau mirę ta baisia mirtimi, o štai manęs, mano brangus broli, mirtis vis dar laukia. Tai labai sunku laukti prie kapo savo mirties.

Aš sutikau savo krikščionį draugą Antaną Kumpį. Pasibaigus karui jis atsiųs jums šį laišką. Prašau, nepamiršk jo, jis prižiūri mane, aprūpina maistu. Prašau, parašyk jam, užmokėk jam. Jo žmona elgiasi su manimi kaip su dukra, ji rizikuoja savo gyvybe dėl manęs. Tiek, kiek aš gyvensiu, tiek jie manimi rūpinsis. Jie pasakys tau, kurią dieną mane nužudė. Greitai ateis diena, kai mes, visi žydai, dingsime nuo žemės paviršiaus.

Tu, mano brangus broli, vienintelis liksi gyvas iš mūsų šeimos. Prieš mirtį noriu palinkėti gero gyvenimo tau ir tavo vaikams. Mano brangus broli Zisla, aš rašau tau šį paskutinį laišką, man byra ašaros, aš verkiu, žinau, kad greitai būsiu nužudyta ir negaliu pakeisti likimo, kurį paskyrė Dievas žydams.

Pasaulis atsiskaitys su mūsų žudikais, kurie praliejo nekaltųjų kraują. Nekaltųjų kraujas amžiams prašys keršto. Bet po viso šito bus neįmanoma. Tu perskaitysi laikraščiuose apie šiuos įvykius. Aš prašau visų žydų netylėti, atkeršyti mūsų žudikams, kurie praliejo mūsų kraują. Mūsų, žydų, tik keletas, ir greitai mes mirsime.

Mano brangus broli, aš baigiu šį laišką, ir tai bus mano paskutinis laiškas tau. Palieku šį laišką Antanui, ir jis atsiųs jį po karo. Prašau nepamiršti jo ir padėti jam, aš šito prašau dar kartą prieš savo mirtį.

Atėjo jau laikas, kai aš jus paliksiu amžiams, tai yra taip sunku man, mano brangus broli, ir aš tikiu, kad viskas jau prarasta. Taip sunku man padėti rašiklį, nes žinau, kad tai jau amžiams. Ir šis išsiskyrimas bus jau amžinas. Tiek kartų norėjau būti kartu, bet bijau, kad jau viskas prarasta. Aš noriu čia sėdėti, kol jie mane išves prie mano mirties duobės, kur aš mirsiu. Taip sunku palikti tave.

Jaučiu, kad jėgos apleidžia mano kūną.

Dar vienas žodis ir dar vienas, mano brangus broli. Taip sunku palikti tave, taip sunku padėti rašiklį, bet greitai jie mane nužudys.

Prašau, nepamiršk dienos, kai ramybėje mirė mūsų mama ir seserys. Uždek žvakes tą įsimintiną dieną, kai buvo pralietas nekaltųjų kraujas.

Pasakyk visiems, kas čia nutiko.

Geriausi linkėjimai. Tai mano paskutiniai žodžiai.

Tavo sesuo Dvoraka"

Dvorakos Alexnansky gelbėtojas vilkaviškietis Antanas Kumpys priešmirtinį merginos laišką jos broliui Zisel Alexnansky išsiuntė į tuomet nuo JAV priklausančią Kubą tik 1957 metais. Dvorakos brolio šeima, Zisel Alexnansky iš Kubos persikėlė į Floridą.

Sūduvos krašto žydų istorijos tyrinėtojai Ralph Sallinger ir Wayne Franskel surado Dvorakos Alexnansky brolio Zisel vaikus. Jie gyvena Floridoje. Mrs. Lidia Schwartzbaum buvo giliai sujaudinta ir nustebusi sužinojusi savo tetos Dvorakos gelbėjimo ir žūties istoriją Vilkaviškyje. Sujaudinta moteris išsakė gražiausius padėkos žodžius lietuviams Uršulei ir Antanui Kumpiams ir jų dukroms už širdies gerumą ir parodytą humanizmą tragiškiausiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis.

Žuvusios tetos gimtinę ir jos kapą Lidija tikisi aplankyti šiais metais

Į anglų kalbą išvertė Ralph Salinger

Į lietuvių kalbą vertė Monika Majauskienė

Medžiagą parengė Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas

Nuotraukoje:
Mirties laukiančios Devorah Alexmansky's laiško faksimilė